Patirtis ir tikros istorijos

Dažnai žmonės (bent jau protingieji) stengiasi pasimokyti iš patirties. Įdomu, kad gyvenime mes galime turėti ribotą kiekį patirčių ir tai natūraliai riboja mokymosi iš savos patirties galimybes.
Tenka susidurti su tokiu klausimu, kuris dažnai iškyla būtent jauniems žmonėms: tai kaip man žinoti ar tai gerai, ar ne, jei aš to neišbandžiau? Išbandyti norisi viską, bet tas, kuris mokosi iš svetimos patirties, matyt turi daugiau galimybių išvengti klaidų. Ir ne visada būtina nušokti nuo namo, kad žinotum, jog taip padaręs, greičiausiai mirsi.
Bendravimas, dalijimasis jau pergyventais dalykais, jau atrastais atradimais, jau nudegtais pirštais, jau patirtais potyriais mane įkvepia.
Pabaigiau skaityti knygą „Live Wires“ (D.J.Carswell). Ten surinkti žmonių pasakojimai apie tai, ką jie yra patyrę gyvenime, kokiais klystkeliais nuėję ir kas jiems padėjo iš jų pargrįžti, kokių milžiniškų sunkumų yra patyrę ir kas jiems padėjo nepalūžti. Žodžiu, tai knyga apie tikrus gyvenimus ir tikrą viltį. Istorijos visai ne pompastiškos, kartais, atrodo, net visai paprastos ir truputį nuobodžiai panašios į tavo paties gyvenimą. O įdomiausia yra tai, kad kartais pasikeitimų gyvenime tenka laukti ne savaitėmis ar mėnesiais, o metais ir net dešimtmečiais (jauno žmogaus galvai tai sunkiai suvokiamos laiko atkarpos).
Tai va, o norėjau pasakyti tai: tikros gyvenimo istorijos įkvepia, net tada kai jos nėra kažkokios stebuklingos, svarbu, kad būtų tikros. O patirtis yra visiškai neįkainojamas dalykas, kurio niekas iš manęs/tavęs negali atimti. Be to, kai ja pasidalinu/i su kitais, ji gali būti naudinga ne tik man/tau.