Neprašvito

Šiandien pas mus neprašvito. Dulksna. Tamsiai pilka. Gražu man, bet sunkoka – sveria daug. Ir tie šlapi beržo lapeliai, aplipę praeivių padus. Išnešioja juos padai. Ar jie padus? Vakar sėdėjau ant suolelio. Kas sėdėjo greta, pakilo, ir nuėjo su lapeliu ant skverno baimės pasitikti. Vakare sako: gerai buvo. Kartais būna, kartais nebūna. Betgi visuomet ne daugiau, nei gali pakelti. Tai ir šiandien tą Tamsiai Pilką užsimest ant peties ir nutįst kur po beržu, tegul aplimpa.

Nuotrauka pernykštė ir istorija jos kita. Tik lapeliai tie patys.
 

100 pasaulių

Ar ketinu šiemet važiuoti į stovyklą? Ne!
Nevažiuosiu, nes ten kažkokia nesąmonė. Keltis anksti. Dušo nėra. Tulikai lauke. Miegot pagal kažkieno sugalvotą grafiką. Ne tik miegot, bet ir gyvent!
Tikrai maniau, kad daugiau pavyks išspaust.
Rausiausi šiandien archyvuose. Ir aptikau dokumentą pavadinimu „100 pasaulių“. Leisiu paskaityt. Tai 2010 m. stovyklos konspektas. Pokalbių, minčių, džiaugsmų ir skausmų, pasikeitimų.


– 100 pasaulių susirinko. Kai kurie susitiko.

– Ačiū, kad esi ir šviesoje, ir tamsoje, ir niekur negalime nuo Tavęs pasislėpti (Ps 139).

– Dar niekad nemačiau Jo iš nugaros.
– Atleisk jiems, atleisk jiems, atleisk jiems.

– Mylimieji, saugokit save.

– Ar esi kada sapne miręs?

– Kaip sunku melstis.
– Jei būtų labai lengva, žmonės nieko daugiau ir nedarytų. Melstųsi, melstųsi.

– Kodėl negalima paprastai kalbėti? Nesuprantu.
– Čia kaip tie rūbai. Tik nekainuoja. Pinigų.

– Kur riba tarp raginimo ir spaudimo?

– Aš prie jūros statau pilis, o jūs griaunat. Man skauda.

– Jei bent tuos penkis banalius sakinius iš pamokslo vykdytume...

– Nekalbėk kaip jis.
– Nekalbu.
– Kalbi.
– Kalbu.

– Manau, kad Jėzus eitų į rytinę mankštą.

– Darykit, kaip išmanot, bet kuo toliau nueisit, tuo labiau skaudės.

– Papasakok dabar tu apie mane, patikrinsiu, kaip klausei.

– Labai renki žodžius?
– Nelabai. Bet vis tiek turi kažkuriuos pasirinkti, kad ką nors pasakytum.

– Kiek kartų gali įvykti tas pats pokalbis? Ogi, kiek tik nori. Kartais vis garsiau ir garsiau mintyse gali girdėti ištartus žodžius. „Negaliu suprasti, kaip galima tik kartą perskaityti tikrai patikusią knygą“ (C.S. Lewis).

– Žodis „brangus“ juk reiškia kainą, kurią kažkas turi sumokėti. Drąsu tad sakyti „tu brangus“.

– Kas nuostabesnio gali vykti stovykloje už susitikimus? Susitikimus su savimi, susitikimus su Dievu, susitikimus su žmogum. Nors su vienu susitinki, ir štai jau stovykla. 

– Stovykla be pratęsimų – neturi prasmės. Pratęsimai arba jų viltis įprasmina tas kartu praleistas dienas.


Šiandien, beveik po metų, pasakyčiau, kad pratęsimai tai pats gyvenimas. Ačiū jums, Pasauliai, kurie leidotės susitinkami. Iki pasimatymo stovykloje!

Apie tą patį


dalinam viską per pusę.
ir nelįsk į mano pusę!
įlindai...

Atleiskit, kad esu (?)

Šiandien nuo pat ankstaus ryto įkyriai spoksojo pro langą. Užtraukiau užuolaidą, apsimečiau, kad ne jis. Galima būtų mėginti džiaugtis, bet darbuojantis džiaugtis Pavasariu dar neišmokau.
Galvojau, greit nurims ir popiet jau nebetrukdys. Bet turėjau vaikščiot prisimerkus, o nuo to įskaudo galva. Trumpai tariant, įkyrus, be ribų. Jokių suvaržymų. Laisvas? Žino gi, kad vienas džiaugsmas iš jo, tai ko varžytis.
Norėčiau taip.
.

Slankioja

Pėdinau šiandien vakare nusiminus, duonos puskepaliu nešina namo. Nusiminus, nes pavasario nesutikau. Duonos puskepaliu nešina, nes norėjau sumuštinio su sūriu.
Žiūriu, staiga, – žiūri! „Pavasaris!“ – pamaniau. Greit išsitraukiau telefoną ir pykštelėjau. Jis? Ne jis?

Sugauti pavasarį

Ir vėl pavasaris! Man jis pats pats! Tik niekad jo nepatiriu viso. Šiemet turiu užmojį - kasdien jo ieškoti, stebėti, o dar ir pasidalinti! Žinoma, tai mano pavasaris, ne jūsų. Bet visuomet geriau turėti vienu pavasariu daugiau!


Kovo pirmosios naktį Pavasaris pralėkė ilgesniais nei metro žingsniais per kiemą, kurį matau pro langą darbe. Ilgai svarstėm, kas peršoko per tvorą, paliko tuos nežmogiškus žingsnius ir išlindo pro nedidelį tarpą tvoroje kitoje kiemelio pusėje. Vienintelis logiškas atsakymas - Pavasaris!
.