Kiek daug visokių nepasakytų dalykų gyvenime. Atrodo, vis rašau ir rašau apie tą patį. Tiesiog vis iš naujo ir iš naujo tai pamatau. Žmonės, kalbėkit! Jei jus kas nervina – pasakykit! Jei kas jus džiugina – irgi pasakykit! Jei kas jums patinka – būtinai pasakykit!
Dabar tiek daug spėlionių lieka, ir tai taip apmaudu. Pasidarom tyliai savo išvadas – geras ar blogas – ir gyvenam sau patenkinti, susidėlioję viską į lentynėles. Nė nenutuokdami, ko mums nepasakė kiti, ir ko nežino tie, kuriems mes kažko nepasakėm!!!
Kartais atrodo, kad neverta klausti, kad klausdamas kažko atvirai, kišiesi ne į savo reikalus, kad trikdai. Bet kiek teko išbandyt, į atvirus klausimus žmonės atsako atvirai. Ir netgi, tiesą pasakius, laukia nesulaukia, kol kas nors jų taip ko nors paklaus!
Matyt liežuvis yra tas organas, kuriuo mes mažiausiai mokam naudotis. Bent jau tinkamai...
2 komentarai (-ų):
Perskaičius šią pastraipą, labai norisi kažką pasakyti, bet nežinau, ką. Esu iš tų, kurie liežuviu mažai moka naudotis, ypač, sakant tai, kas džiugina. Man patinka skaityti tavo mintis. Tu daug jų turi :) Kalbėk.
aha, kalbėk! :)
pati kalbėk! ir aš gi noriu pasiklausyt! :)
Rašyti komentarą