Kuo toliau, tuo, atrodo, labiau nieko nesuprantu apie fotografiją. Man gražios ir, mano galva, turinčios „emocinį krūvį“ nuotraukos kitiems vertintojams atrodo bevertės. Ir atvirkščiai.
Svarsčiau svarsčiau ir pamaniau, kad priežastys gali būti kelios.
Pirma versija – blogi vertintojai. Labai norėtųsi tikėti šios versijos tikrumu ir taip paaiškinti nuomonių nesutapimą bei išteisinti man patinkančias nuotraukas.
Antra versija – dėl skonio nesiginčijama. Jei techniniai dalykai gali būti objektyviai kvescionuojami, tai nuotraukos poveikis kiekvienam žiūrovui gali būti skirtingas, priklausyti nuo jo patirties, pasaulio suvokimo ir, galiausiai, nuotaikos.
Trečia versija – nuotraukos tikrai prastos. O man jos atrodo turinčios emocinį krūvį tik dėl visiškai subjektyvių priežasčių, kurios neveikia objektyvaus žiūrovo.
Ketvirta versija – įžengiau į pereinamąjį laikotarpį (kažkas panašaus į paauglystę), kai visos žinomos taisyklės išbandomos, kai ima formuotis pasaulio (šiuo atveju – fotografijos pasaulio) suvokimas, kai norisi maištauti ir bet kokia kaina gauti pripažinimą.
Visos šitos versijos neturėtų prasmės ir problemos/dilemos nė nebūtų, jei tikėčiau tuo, ką mėgsta sakyti kai kurie fotografai arba kiti ką nors kuriantys žmogėnai: „Man nesvarbu, kaip mano darbą vertina kiti, man svarbu išreikšti save, savo mintis, požiūrį ir pan.“
Na gi o man tai svarbu! Ir ką čia bepridursi…
Šito įrašo sąmoningai neiliustruosiu jokia nuotrauka, kad niekam nekiltų pagunda ją kaip nors įvertinti :)
P.S. Ir Albaniškojo dienoraščio niekaip negaliu pratęsti būtent dėl pasimetimo šioje srityje - niekaip negaliu sutvarkyti ir paruošti nuotraukų, nes, kaip jau minėjau, nieko apie tai nebesuprantu...
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą