Kitą rytą nusiaubėme Senukus. Įsigijome 3,5x3 m juodos polietileninės plėvelės, 25 m plačios juodos lipnios juostos, popieriaus peiliuką, ir kibom į darbus.
Nors dirbome ir labai entuziastingai, tačiau visgi šiek tiek pervertinome savo jėgas ir neapskaičiavome laiko. Kol sandariai užklijavome langus, langų rėmų plyšius bei stiklines kambario duris (šviesa labai skvarbi visgi), ėmė temti. Vis dėlto dar spėjome pasimėgauti mažu stebuklu, kai susėdę ir įsistebeiliję į sieną netrukus ėmėme įžiūrėti priešais langus esančio namo kontūrus, medžius ir kieme sustatytus automobilius.
Palankesnių oro sąlygų teko palaukti dar kelias dienas, gyvenant aklinoje tamsoje :) Ir štai šiandien jau pamačiau kažką panašaus į tai, ko tikėjausi. Spalvų mažoka, bet ir lauke jų ne per daugiausiai šiuo metų laiku.
Sėdint tamsiam kambary ir stebint ant sienos lauke vaikštančių žmonių, skraidančių paukščių ir kito judėjimo projekcijas, nejučia apima keistas jausmas – tarsi pamatai/pajunti/apčiuopi šviesą. Ji tampa tokia aiški, stipri, ryški, savarankiška. Pro mažą skylutę į kambarį jos įsiveržia tiek daug ir tirštai, kad net baugu. Baugi ji pati, bet dar baugesnis jos nebuvimas.
Tolesnės mintys jau kryptų į įvairius filosofinius ir teologinius išvedžiojimus, todėl čia liepsiu sau ir sustoti :) Pamėginkit, smagus patyrimas.
* Camera obscura – tai sandari dėžė su skylute vienoje sienelėje, pro kurią šviesa patenka į vidų ir suprojektuoja ant galinės sienelės priešais esantį vaizdą (tik aukštyn kojom). Šį reiškinį pirmieji aprašė kinai V a. pr. Kr.
3 komentarai (-ų):
džiaugiuosi, kad laukiami eksperimento rezultatai pasirodė jau po keletos dienų, nes baiminausi, kad už šį mėnesį gali tekti nemažai už elektrą susimokėti, deginant liustrą tamsiame kambaryje ir belaukiant natūralios šviesios.. :))
kokių tik aukų neprireikia, siekiant pakartoti eksperimentus!.. o kas būtų, jei imčiausi išradinėti ką nors?! :)
ir nesakyk, kad nebuvo įdomu!!
nesakau :) imkis! :))
Rašyti komentarą