Jau kuris laikas vis atsiverčiu tuščią lapą ir spoksau į jį. Viduj kažkas kirba, kutena, neduoda nurimti. Pradedu rašyti ir viską tenka mesti lauk. Vėl ne tai.
Tiek daug visko vyksta paskutiniu metu. Bet ne aplink. Greičiau viduje. Bandžiau pasakoti keliems bičiuliams, bet jaučiu, kad vis ne tai. Nepavyksta į žodžius sudėti.
Pavasaris, sakytum. Gal. Bet ne tik. Kažkas daugiau. Kažkas didesnis. Sunkiai suvokiamas. Bet norintis būti atpažintas, įvardintas, jaučiu.
Ranka, suplonėjusi nuo nesibaigiančių atsisveikinimų. Ne mano mintis. Bet taip jaudina ir graudina. Aš - daugelio išėjimų žmogus. O noriu būti daugelio sugrįžimų žmogumi.
Paskaitykit J.Sasnausko knygos "Malonės akrobatika" 62 puslapį. Pritrenkė. Paguldė ant menčių. Ir išsivaduot nebesinori. Visgi didesnis.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą