Apie kultūrinį šoką

Kultūra – jau toks dalykas, kuris arba yra, arba ne :)
Visai ne tai norėjau parašyti. Ne apie kultūringumą šįkart. Bandau dar kartą...
Kultūra – jau toks dalykas, kuris priverčia tave stebėti ausis išpūtus ir klausytis akis ištempus (na, atvirkščiai). Kitaip būsi kaip koks stuobrys, kalbėsi – ir tavęs nesupras, juokausi – ir įsižeis, valgysi arba nevalgysi – ir į tave spoksos...
Bendraujant su kitataučiais visuomet (pabrėžiu – visuomet, net jei ir atrodo kitaip), patiriamas kurio nors lygmens* kultūrinis šokas.
Neseniai grįžau iš Albanijos. Ten sau ramiausiai basčiausi ir niekas nebūtų manęs įtikinęs (beje, bandė), kad patiriu kultūrinį šoką. Grįžus į Lietuvą kurį laiką dar galvojau taip pat. Bet va staiga imu atgauti sveiką protą, prisiminimai bando susirasti jaukias vieteles smegeninės stalčiukuose ir štai iškyla konfliktai. Ar tai, kaip elgiausi, buvo teisinga, ar tai, ką kalbėjau, buvo protinga, ar tai, ką nutylėjau, reikėjo nutylėti. Nežinau. Elgiausi, kaip tuo metu supratau, sugebėjau ir kaip pavyko... Kitą kartą elgčiausi kitaip. Tikiuosi. Jei sveikas protas vėl nebus šokiruotas ir nepasislėps už visokių refleksų, instinktų, vaidmenų ar dar ko nors.

* Kultūrinio šoko lygmuo gali būti visai menkas, sunkiai pastebimas, nes, kaip sakoma, – practice makes perfect. Bet juk tai normalu, net būnant skirtinguose Lietuvos miestuose, skirtingose kompanijose, skirtingose bažnyčiose jį galima patirti.

Pabaigai, Vikipedijos apibrėžimas:
Kultūrinis šokas yra terminas, apibūdinantis nerimą, nuostabos (vidinės dezorientacijos, sumišimo ir t.t.) jausmą, kylantį susidūrus su visiškai skirtinga kultūrine ar socialine aplinka arba gyvenimo būdu.