Nepamenu, kad kada nors grįžus iš kelionės būčiau patenkinta parsivežtomis nuotraukomis... Viskas atrodo taip blanku, taip plokščia, taip ne taip... kad net baisu. Tūkstančius kartų graužiu save, kad nepadariau visko, ką galėjau, kad pavyktų geriau. Bet kiekvieną kartą grįžusi vis jaučiuosi taip pat.
Tačiau peržiūrėjus kokį 25-ą kartą visus 1500 parsivežtų kadrų, surandu kokį vieną, kuris lyg ir vertas, kad prie jo pasėdėčiau, pačiupinėčiau su PhotoShopu, gal net kam nors parodyčiau. Praėjus dar kelioms dienoms, randu dar vieną, kuris sukelia šiltą šypseną, nes tada juk buvo labai gera. Nutekėjus dar gabalui laiko, vertingos pasirodo dar kelios nuotraukos.
Ech, va taip ir gyvenu...
Įsivaizduokit, kas darosi su mano hardu...
3 komentarai (-ų):
O ši nuotrauka labai faina :)
Sakyčiau, tau labai sekasi. Man geriau į savąjį meną apskritai nežiūrėti. Kuo daugiau žiūriu - tuo negražiau viskas darosi.
galima į tai pažiūrėti filosofiškai, - kai jau yra žinoma, kas negerai, lengviau surasti tai, kas gerai. blogiau, kai žmogus neatskiria gero nuo blogo. o tu turi puikių darbų!
Rašyti komentarą