Įsikibau, suspaudžiau glėby pavasarį, tas net dusti ėmė. Nepaleisiu. Nešiosiuos su savim. Ne, geriau tiesiog vaikščiosiu su juo, nes jis vis sunkesnis daros, vis auga, plečias, sproginėja. Godžiai laikysiuos jo. Parodysiu tik draugams. Glostysiu jo susišiaušusią žalstančią galvą, uostysiu jo sodrų kvapą, į savo kišenę įsikišiu jo sušalusią ranką.
Ech, koks mėlynas ir žalias!
Ir niekas šiemet man jo neužgoš. Tegul ir toliau nerimastingai trypčioja darbai, tegul iki begalybės tęsiasi mokslai, tegul mirtis pakeičia savo darbotvarkę! Trukdyti draudžiama!
5 komentarai (-ų):
tu labai gražiai rašai... rašysi knygas, jei to norėsi.
o aš pirksiu :)
Ir as pirksiu :) net labai!
ačiū, Aurelija.
Sigita ir Kristina, judviem padovanosiu, jei jau taip man nutiks gyvenime :)
eina sau, kaip čia taikliai parašyta! Pavasarį pradedi įsivaizduoti kaip asmenį... Norisi jį apglėbti, mmmm, kaip norisi. Ypatingai, kai jis dar šviežias :)) (sveika, mjugl :))
Rašyti komentarą