Kartą ėjau požemine perėja. Ten stoviniavo neblaivi vyresnio amžiaus moteris ir prašė sušelpti centų. Nieko neįprasto. Kartais pro tokius prašytojus praeinu nesukdama galvos, kartais sukdama galvą, o kartais ir sukrapštydama kokį metalinį. Turbūt kaip ir kiekvienas.
Įdomiausia šioj istorijoj buvo būdas, kuriuo ji bandė atkreipti į save dėmesį ir „prašė“ pinigų. Visiems praeinantiems ji šaukė: „Bomžai jūs, neturit nei vieno cento, ane?“
Toks visiškas paradoksas. Ėjau vos sulaikydama juoką.
O požeminė pamoka tokia: kai teisiu ką nors už ką nors, o pati tai darau, atrodau lygiai taip, kaip ji – viena vertus juokingai, kita vertus apgailėtinai.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą