Keliaujant kelis kartus reikėjo persukti laikrodį, tai kartą aš visgi nepataikiau ir šiandien atsikėliau valanda anksčiau nei reikėjo. Aišku pažadinau ir Sigą (Lina miega kitame kambaryje). Skorpionų buvimo požymių neaptikome.Nusprendėme pusryčiauti parke. Nusipirkom šviežios duonos, jogurtų, sūrio ir susiradę suoliuką, įsitaisėm prieš saulutę. Buvo nuostabu. Visiškas atsipalaidavimas. Stebėjom praeivius ir pačios buvom stebimos. Parke daug pagyvenusių vyriškių ir visi žaidžia domino. Taip pat sutikom vyruką su meška ant pavadėlio. Žmogus taip uždarbiauja, ima pinigus už fotografavimąsi su ja.
Paskui susirinkom pas Masonus apsitarti. Buvom nutarę statyti spektaklį velykiniam susirinkimui (Velykos čia švenčiamos savaite vėliau nei Lietuvoje) net jei albanai nenorės prisijungti. Taigi pasidalinom vaidmenimis, aptarėm detales ir išėjom pietauti.
Šįkart ėjom be Šono ir Vitos, tad teko patiems užsisakinėti maistą. Kalbėjom akivaizdžiai per daug, nes galiausiai buvo patiektos trys lėkštės salotų (viena lėkštė 4 žmonėms) ir keletas kitų patiekalų. Pietų metu aptarėm vakare numatomo susitikimo su albanų jaunimu detales, paruošėm viktoriną, žaidimų ir pan. Kalbėjomės labai garsiai, kaip tikri pietiečiai.
Kavinė, kurioje pietavome jau antrą kartą priklauso albanų šeimai. Mama daro valgyt, tėtis aptarnauja lankytojus, o sūnus po mokyklos jiems padeda. Labai draugiški žmonės. Nutarėme dar ten papietauti ir padovanot jiems lietuviško šokolado.
16 val. Prasidėjo jaunimo susirinkimas. Susirinko 13 žmonių, tai išvis su Masonais mūsų buvo 20. Vitos patarimu stipriai palengvinome viktorinos klausimus. Veltui. Jie viską žinojo. Grėsė lygiosios. Dar kelios užduotys ir... visgi lygiosios. Parodėm filmuką apie Lietuvą, užkandom lietuviško skilandžio ir Smetonos giros. Pakvietėm jaunuolius prisidėti prie mūsų statomo velykinio vaidinimo. Keli pažadėjo ateiti. Tai jau šis tas.
Paskui ėjom į centrinę aikštę prie katedros, kur jau buriavosi minios žmonių. Netrukus turėjo prasidėti Didžiojo penktadienio procesija.
Albanai ėjo kartu. Kalbėjomės. Mokėmės albanų kalbos. Vita išsitraukė fotoaparatą ir abi ėjom fotkint minių ir procesijos, kurios priekyje važiavo Hameris, Mersas ir BMW, o paskui jau ėjo visi kiti procesijos dalyviai: vaikai, nešini smilkalais, didžiulėmis žvakėmis, šventikai ir kiti.
Išbuvom ten iki vėlaus vakaro, mat procesija ėjo ratą aplink miestą ir grįžo tik sutemus.* * *
Albanų moterys visuomet vaikšto labai pasipuošusios. Aukštakulniai. Suknelės. Viskas spalviškai suderinta. Vita sakė, kad jos ir į kalnus taip eitų. O vyrai apsirengę įvairiai, nuo kostiumų iki treningiukų.
* * *
Alabanų būna šviesių ir tamsių. Tamsieji – čigonai. Čia gaji rasinė diskriminacija, nors tamsiųjų yra ne mažiau nei šviesiųjų. Jei šviesusis susituokia su tamsiuoju, tai užtraukia giminei gėdą.
* * *
Moterys taip pat diskriminuojamos. O tarkim, jei numiršta albanės moters vyras, ji turi dėvėti juodus drabužius visą likusį gyvenimą.
* * *
Albanai labai bijo šunų. Vedžiojant Lao visi „baidosi“ ir klausinėja, ar nekanda.
* * *
Taip pat jie bijo šalčio. Rengiasi šiltai.
3 komentarai (-ų):
o tai kur foto su hameriu? :))
jau anksčiau pritrenkė tradicija, mirus vyrui iki gyvos galvos vaikščioti juodais drabužiais.
bral aš tik trečią dieną supratau, apie kokius tu Masonus šneki :D (laisvųjų mūrininkų broliją)... o čia pasirodo "Meisonai".. bral kai nusivyliau :D
liutaurui:
juk žinai, kaip hameris atrodo :)
o su tradicijom, tai jos laužomos. vieni drąsesni, kiti mažiau drąsūs. įdomiausia, matyt, pati tradicijos kilmė, nusakanti tam tikrą mąstymo būdą.
mikui:
dėl masonų turėjau minty, kad gali kam nors taip juokais susišviesti, bet nesitikėjau, kad rimtai :) ta proga, pavadinau tave miku :D
gaila, kad tave nuvyliau :) jei susitiksiu kada masonų, parašysiu ir apie juos :)
Rašyti komentarą