Albaniškasis dienoraštis. Antra diena. Balandžio 16-oji (ketv.)

Buvo ilga diena. Išlipę Tesalonikų oro uoste tikėjomės rasti Prahoje jau patirtą komfortą – daaaaug vietos, patogius gulėjimui suoliukus, gėrimų aparatus ir dušus. Deja... Radome kelias medines kėdes, ant kurių turėjome rymoti kol išauš rytas.
Ten pat susitikom lietuvaitę, grįžusią iš atostogų Lietuvoje, Graikijoje ji dirba savanore jaunimo organizacijoje. Kažkodėl vis dar kalbūs mano bendražygiai ėmė kamantinėti ją apie Graikiją ir gyvenimą čia. Man tai rūpėjo šiek tiek mažiau, nes miegas lipdė akis.
Nusnaudus kelis kartus po 15 minučių, negaliu pasakyti, kad jaučiausi geriau. Išaušo rytas, autobusu nuriedėjome stoties link. Viena akim žvilgčiojau pro langą, stebėdama neįprastą šiauriečiui Graikijos kraštovaizdį, bet jis mažai rūpėjo, nes vis kelioms akimirkoms atsijungdavau (buvau jau antra para be miego, nes naktį prieš išvažiavimą baiginėjau visokius lietuviškus darbus).
Stotyje nusprendėme palaukti su daiktais, kol Lina ir Vilma suras kuo mums toliau važiuoti. Nuo Tesalonikų iki Korčės dar apie 300 kilometrų.
Apsižvalgiusios jos grįžo ir nuėjome visi pusryčiauti į graikišką McDonaldą – Goody‘s. Deja, jie tegalėjo pasiūlyti kavos, tad susiradome kitą visai nejaukią vietelę, kur sušlamštėm po jau įkyrėjusį sumuštinį.
Iš graikiškų ypatumų srities: stotyje yra koplyčia, jei nerimaujate dėl kelionės, galite uždegti žvakelę ir pasimelsti. Taip pat mačiau bomžą beperkantį buteliuką vandens. Nors aš dantis valiausi su iš krano bėgančiu vandeniu. Dantys dar neiškrito.
Kai nusigavome iki to kampo, kur turėjome išsirinkti kitą transporto priemonę, buvom, švelniai tariant, ištikti kultūrinio šoko. Mus apipuolė minia garsiai kalbančių tamsių vyriškių, kurie vienas per kitą siūlė pavežėti iki Albanijos. Išsirinkome tą, kuris tyliausiai rėkė ir mokėjo angliškai :)
Dar neramus pusvalandis laukiant autobuso, nes vis prieidavo koks nors žmogelis, siūlydamas pavežėti lengvąja mašina aplinkkeliu, kur nebus policijos, arba kitas – užkalbinęs, kur ir ko važiuojam. Mes buvome įtarūs ir nekalbūs :)
Galiausiai įlipę į autobusą nesiliovėme stebėtis jų garsiais pokalbiais (arba šūkaliojimais) ir bandėme suprasti, kas vyksta. Galiausiai vairuotojas paleido per TV kažkokį humoro šou, iš kurio keleiviai garsiai juokėsi ir vis žvilgčiojo, kaip reaguojame mes :)
Graikijos kraštovaizdis man vėl pasiliko antroje vietoje ir vis po gabalą laiko užmigdavau. Važiavom kalnuotom apylinkėm, ir visur mėtėsi akmenys.
Svarstėm, ką visą laiką iš vienkartinių puodelių su šiaudeliu geria graikai (o gal albanai...). Vita sakė, kad gal šaltą kavą. Reiks grįžtant pabandyt.
Perkant bilietus, mums sakė, kad į Korčę nuvažiuosim per 3 valandas, na max – per 4. Važiavom kokias 6-7 :)
Galiausiai pasiekėme tikslą ir mūsų pasitikti atvažiavo Vita. Aprodė, kur gyvensim. Ramūnas su Vilma – pas olandų misionierių šeimą, mes – pas buvusio pastoriaus šeimą. Pas mus namuose šalčiau nei lauke, todėl nesinori užsibūti.
Visi buvome papietauti, Vita turėjo išversti beveik visą meniu, nes kalba nepanaši į jokią mums suprantamą. Prisišveitėm iki soties išsiilgto šilto maisto ir išsiskirstėm. Lina – miegoti, mes su Siga ėjom su Vita į miestą, pradžioj prisijungė ir Ramūnas su Vilma, bet į kalną jie nebeįkopė. Kopėm penkiese – Sean, Vita, Lao, Siga ir aš. Smagiai pasišnekėjom ir apžiūrėjom Korčę iš viršaus.
Vakare susirinkom pas Masonus pasitarti, ką veiksim ryt. Apsitarėm :) Jie pasakė, kad po lovom kartais gyvena skorpionai. Taip paguosti ir padrąsinti išsiskirstėm miegoti. Tiesa, mes dar paklaidžiojom, kol radom savo namus. Tamsoj viskas atrodo kažkaip kitaip. Ir dar mūsų nenorėjo įsileisti didelis vilkinis šuo. Gerai, kad šeimininkai dar nemiegojo.